Pirmą kartą su Ma-uri susipažinau paskutiniais nėštumo mėnesiais. Skaudėjo nugarą, buvo užspaustas sėdimasis nervas, skausmas plito į koją. Ginekologas sakė, „pagimdysi – praeis, kol nėščia nieko padėt negalima“. Dėkoju moteriai, kuri man papasakojo apie Ma-uri ir pasakė kur kreiptis.
Rytais būdavo dar nieko, bet po pietų pradėdavo labai skaudėti. Jei atsiguldavau – vos atsikeldavau. Naktį, kai norėdavau į tualetą, o norėdavau dažnai, pusvalandį ieškodavau pozos, kad atsikelčiau.
Mane masažavo gulinčią ant šono. Tik Ma-uri dėka išvaikščiojau. Po to prisiminiau Ma-uri kai gimė sūnus. Jis buvo jautrus krūpčiodavo nuo kiekvieno netikėto garso. Užteko vos kelių seansų ir jis tapo ramesnis. Bet kas tikrai yra Ma-uri, supratau neseniai, kai pradėjau dirbti. Pusę metų negalėjau giliau įkvėpti, atrodė, kad oras praeina tik iki pusės plaučių, skaudėjo galvą, nugarą. Ir kaip dabar suprantu, mano būsena galima buvo pavadinti depresija. Neturėjau energijos, nuotaikos, kai kiti juokavo, man nebuvo linksma. Po 5-6 Ma-uri užsiėmimų pagaliau normaliai kvėpuoju, o jau norėjau ieškoti kokios nors plaučių ligos. Tiesiog seanso metu net jausdavau per kurias kūno vietas išeina galvos skausmas... Sūnus jau sveria 13kg, bet jį nešiodama nejaučiu nugaros skausmo, esu pilna jėgų, vėl galiu juoktis. Susiradau antrąjį darbą. Visos mano bėdos buvo nuo susikaupusios įtampos, nerimo, baimės, kurios pasišalino Ma-uri dėka. Buvo atliktas tikrai didelis darbas su kūnu, kur nemažai reikėjo ir mano pačios pastangų. Tai praplėtė mano sąmoningumą, požiūri į žmogų, jo pojūčių reikšmę, prisilietimą su meilę svarbą. Kiek iki šiol esu pažinusi įvairiausių gydymo būdų, Ma-uri man panašiausias į stebuklą.
BP gydytoja Virginija
2007 10 27


…Kelias prasideda nuo pirmo žingsnio...
„Kad nubustum auštant pakilia širdim
Ir dėkotum už dar vieną meilės dieną...“
Meilė – Dievų dovana. Šventa. Suteikianti mums ne tik sparnus ir prasmę gyventi, bet šventą galimybę patiems būti Dievais. Kūrėjais! Taigi, Meilė – Dievų malonė. Gaila, kad pasiekusi žemę ji pasiduoda materialiam laikinumo dėsniui. Todėl ji visada eina drauge su liūdesiu, su nerimu, su abejonėmis – myli, o gal jau nebe? Su kančia, su praradimo baime.
Aukščiausia Jėga, padovanojusi žmonėms gyvybę, seksui paskyrė vieną vaidmenį – suteikti sąmonės šviesą naujai būtybei. Seksualinė energija yra šventa, sakralinė. Ji skirta naujos gyvybės pradėjimui. Ji yra tarpininkas, per kurį nauja būtybė įgauna sąmonę.
Akto metu vyras ir moteris atiduoda šviesiausias dalis savo energijos naujai gyvybei. Tam reikalingi abu poliai. Todėl ir vyras yra atsakingas už vaiko pradėjimą ir gimimą. Ir čia nėra vietos seksualiniam palaidumui ir neatsakingumui. Vyras privalo prisiimti atsakomybę už lytinį aktą, nors dabar vyras linkęs visą atsakomybę užkrauti moteriai. Atsisakęs atsakomybės, jis įsivaizduoja galįs švaistyti savo sėklą kur papuola, o į moters kūną žiūri kaip į instrumentą savo malonumui patenkinti ir net nesugeba susilaikyti nuo prievartos.
O moteris priversta aukoti savo savigarbą ir gyventi melu. Besistengdama būti miela vyrų pasaulyje ir pataikaudama, įsiteikinėdama, nuolaidžiaudama ir pasiaukodama, moteris įsijautė į vaidmenį, kad įtikino pati save ir visus aplinkui, kad ji yra laiminga, šitaip leisdama išniekinti savo kūną.
Lytinis palaidumas (leidimas save niekinti) yra melas. Baisus melas, kuris gimdo daug bjaurių nesusipratimų. Toks elgesys nepraeina be pėdsakų. Ligos, nelaimės, agresija – visa tai yra vyrų įvairių nepasotinamumo ir godumo formų išraiška. Nepasotinamas seksualinis alkis gimdo iškreiptus tarpusavio santykius.
Pirmiausia moteriai laikas nustoti leistu vyrui naudotis savimi ir savo vertybėmis. Nes tada kyla pavojus prarasti gyvenimo prasmę.
Jei moteris nori atsiduoti naujo sukūrimui, ji turi tikėti vyro paskirtimi ir būti pasirengusi ji palaikyti. Tada reiktų savęs paklausti:
„Ar aš noriu, kad šis vyras taptų mano vidinio vyriškumo veidrodžiu?“
„Ar jis pakankamai mane gerbia, kad norėčiau būti jo vidinio moteriškumo veidrodžiu?“
„Ar jis dalijasi su manimi savo paskirtimi, ar tik geismu?“
Pasistenk pamatyti, ar iš tiesų tas vyras prisiima atsakomybę už lytinius santykius. Ne vien už fizinius, bet ir už visus kūrybinius. Tikras vyras atiduoda moteriai ne tik savo spermą, jis dalijasi su ja savo fizine, emocine ir psichine kūrybine esme. Nes, jei nesidalija, tada moteriai užkertamas kelias protingai bendradarbiauti su vyru, kuris atsisako dalytis emocijomis, jausmais, baimėmis,, abejonėmis, viltimis, troškimais, svajonėmis – viskuo.
Moteris negali gerbti vyro, kuris atsisako atsakomybės. Ir jei nėra pagarbos, negali būti nei kalbos apie abipusį supratimą nei fiziniame, nei emociniame, nei mentaliniame lygyje.
Tikrasis palaikymas – tai protingas bendradarbiavimas, kuriame nėra vietos silpnumui ir neatsakingumui. Ir jei palaikai vyrišką silpnumą, būk garbinga ir prisipažink, kad esi tik vyro vergė.
Jei tave toks statusas tenkina, ką gi, toliau pataikauk vyro silpnybėms, tik neužmiršk viso to pasekmių. Būk garbinga ir nemeluok sau.
Kiekvieną kartą, kai moteris atveria save vyro reikmėms – fiziniame, emociniame ar proto lygmenyje, ji „pastoja“ vyro tikslu, jo idėja ir, praėjus kuriam laikui, ji neišvengiamai duos gyvybę kažkam, ji kažką pagimdys vienokia ar kitokia forma. Todėl moteriai svarbu turėti išminties atskirti. Jeigu ji nesupranta tikrojo vyro tikslo, jos „nėštumas“ baigiasi persileidimu arba negyvo kūdikio gimimu. Čia ir yra moters atsakomybės esmė.
Moteriai nėra reikalo būti kilimėliu po kojomis, lygiai taip pat nėra reikalo prisidėti prie gimdymo to tikslo, kuris jai yra bjaurus ir prieštarauja jos įsitikinimams. Moteris turi teisę pasirinkti tinkamą vedybų partnerį, vyrą, kuris atitinka jos esmę.
Gebėjimas atskirti reiškia mokėti iš gyvenimo paimti tai, kas naudinga ir svarbu. Tiksliau – pasirinkti arba kūrybinį kelia, arba griovimą.
Kūryba reikalauja didelės atsakomybės. Juk galima sukurti bedvasius išsigimėlius. Todėl moteriai tenka atsakomybė už gebėjimą pasirinkti ir gebėjimą pastoti. Todėl privalo labai atsakingai pasirinkti vedybų partnerį. Nuo jos pasirinkimo priklauso ir jos gyvenimo tikslas, ir vyro, ir Aukščiausios jėgos užduoties realizavimas.
Moteris pati to nesuvokdama, geba valdyti ir valdo pastojimą. Tačiau valdymas yra nesąmoningas, jis remiasi vien jausmais.
Jei moteris jaučiasi nesaugi, ji nepastoja. Pasąmonėje esantis nesaugumo jausmas blokuoja pastojimą. Vadinasi, sąmonė žino kažką, ko nenori pripažinti protas ir neleidžia jai padaryti klaidos.
Jeigu moters gyvenime yra stiprus vyras, garantuojantis jos saugumą, moters protas labai paaštrėja. Tada ji pajėgi iš nežinomybės pasaulio atnešti pačią subtiliausią energiją, nepasiekiamą logikai ir protui, nepasiekiamą vyrui.
Dauguma vyrų žino tik kaip su moterimi pasidalinti kūnu. Galbūt jis yra nuostabus meilužis lovoje, tačiau išlipęs jis užsisklendžia savyje ir su tavimi nepasidalija savo emocijomis, jausmais, idėjomis, abejonėmis, mintimis, baimėmis, svajonėmis, viltimis. Vadinasi, jis neapvaisina moters nei viename lygmenyje – nei fiziškai, nei emociškai, nei mintimis, neleidžia tau pastoti.
Niekas kitas, tik vyras arba „uždega“ gyvybės sėklą, arba trukdo tam dalykui. Lygiai taip pat jis arba apvaisina moterį emociniame ir mentaliniame kūne, arba atima iš jos tą galimybę „pastoti“ jo emociniais ir minčių impulsais.
Kol moteris neranda vyro, galinčio realizuoti tikslą, ji būna tiktai jaučianti ir todėl lieka paslaptimi net pati sau.
Fizinis seksas ir agresija – vieno medžio vaisiai.

MD


Apie kūną...
Kas geriau už Dievą žino, kas yra kūnas? Kai Jis pats jį sukūrė iš materijos ir dvasios.
Dievas davė teisę su meile ir pagarba tą kūną vėl ir vėl perkurti. Žvelkite į kūną Dievo akimis, nes kitoks žvilgsnis iškreipia tikrovę. Tada prigesusiuose žvilgsniuose įsižiebs iš toli atklydus aušrinė šviesa ir pamatysite kūną kaip šventovę, kuriame gyvena Dvasia, gauta iš Dievo. Kad jis jums patikėtas kaip bendrakeleivis, be jo negalėtumėte būti tuo, kas esate.
Tavo kūnas nėra daiktas, jis – tu pats. Juo esi susietas su kosmosu, įtvirtintas laiko ir erdvės audinyje. Kūnas ir siela neišskiriami, jie sudaro visumą ir toje visumoje glūdi gyvybės sėkla, kurios dėka žmonija tampa viena šeima.
Siela kūnui teikia gyvybę, o kūnas išreiškia sielą. Neįmanoma tapti žmogumi viena būties dalimi, o kita likti daiktu. Tai, ką išgyvena kūnas, stipriai veikia ir esybę. Kūnas yra kaip ženklas perteikiantis matomame pasaulyje nematomas paslaptis.
Kūnas kalba žmogaus būties kalba: kai širdis jaučia švelnumą, kūnas išreiškia bučiniu, apsikabinimu ir t.t.
Neatskiriami yra meilė nuo kūno, gyvybė nuo meilės.
Tai, ką darote su savo kūnu , rodo kas esate.
Pažink savo kūną. Tavo kūnas yra lyg kompasas. Jame ir fiziniai ir emociniai ženklai. O tada jau suvoksi visą visumą. Šitoks suvokimas daug patikimesnis už proto išmąstymus.
Turi labiau pasirūpinti savo kūnu. Pamiršai apie save. Pamiršai, kad turi kūną, jo negerbi nesirūpini, o privalai tai daryti. Privalai džiaugtis savo kūnu. Tu esi jame. Tau duotas kūnas, kad juo džiaugtumeisi.
Esi planetos dalis, tau taip reikia atsikratyti sąstingio ir atpalaiduoti sustingusias vietas.
Silpnas žmogus neišlaikys jėgos.
Daugelio nerimo ir depresijos priežastis ta, jog žmogus nejaučia savo kūno. O tai reiškia, kad reikia išsitiesti. Būk tiesus kaip stulpas. Kai būsi tiesus tavyje bus Dievas. Tiesus stuburas – tiesus kelias Dievui pas tave ateiti. Stovėk tiesiai, sėdėk tiesiai, net apnikus abejonėms laikykis tiesiai.
Mylėk savo kūną, savo Didžiąją Sielą, mylėk visus ir viską. Nes juk pats žmogus ir yra MEILĖ.

MD


...amžinai ant tavęs krintančios Dievo Meilės Rožės.
Dvasia šaukia mus iš mūsų gelmių, kad ją išpuoselėtume į Gyvąją Meilės Liepsną, kur meilės galybė liejasi iš Dievo Širdies, kasdien siuntinėdama Savo Meiles Rožes. Esame pašaukti pakylėti savo dvasia iki šios šėlstančios Ugnies.... Tik mokantys mylėti, turi neaprėpiama Meilės Galia. Meilės dažnis- tai tas, kuriuo girdime kviečianti Dievo balsą; dangus tampa mūsų, kai Meilės Galia tobulai nustatyta šiam dažniui; ir tik dvasinėje karalystėje gludi viso gyvenimo prasmė... Dievo pagalba baimės ir kančios žvilgsniai virsta Meilės žvilgsniais... Dievas šaukia mus ir dieną, ir naktį... Tegul tylios maldos liejasi iš kiekvienos širdies į bekraštį kosmosą, kur mažiausia mūsų mintis, žodis ar poelgis pareikštas su Meile, gyvena per amžius... Mūsų dvasia žino, kad Dievas nuolatos kviečia gyventi geriau ir laimingiau... Tereikia būti su Dievu tylioje maldoje ir Jo Meilėje; ilsėtis Jo skaidrioje ramumoje... Galbūt lėtai ir tyliai širdyje tik kartoti Jo vardą arba tiesiog būti su Juo... Tada aplink visur esantys Jo angelai ir šventieji padės matyti dvasios pasaulio reginius ir girdėti jo garsus per plona skraistę, skiriančią dangų ir žemę... Ir... Jie saugiai parves mūsų dvasią namo... Myliu tave, sesute...

MD


Tiesa, kas aš esu...
Kiekvieną akimirką žengiu link Dievo, Dievas žengia link manęs... Beribė, Spindinti Dievo Galybė, veik manyje, veik per mane! Nuoširdžiai noriu priimti, Dieve, Tavo Šviesą ir Tau atsiverti... Visada būk su manimi... Tylumoje žvelgiu į savo vidų, jaučiu savo kūną, kvėpavimą... Jaučiu savo sielą, savo esmę... Esu savo vidaus gelmėje, kur Meilės Jėga teka slapčiausiomis mano esybės vietomis... Stebiu kai pražįstu... ir... sklidina Meilės plečiuosi. Mano venomis pulsuoja Šviesa, kuri liejasi, Dieve, iš Tavo Širdies. Esu švari ir tyra, nieko nebijau ir pasitikiu.. dėl nieko nesijaudinu ir džiaugiuosi viskuo, nes žinau, kad Dievas yra manyje, aš esu Jame.... Esu daug daugiau, nei suvokiu... esu tarsi dangus – beribe ... Mano dvasios sparnai – didžiuliai, spindintys... Jie vis didėja, vis toliau siekia, vis aukščiau kelia... Jaučiu į mane įsiliejanti Dievą, jaučiu kaip Šviesa, įeinanti į mano esybę, pripildo mane sklidinai... Esu Beribė Šviesos Būtybė... Tikiu savo dvasia ir savo meilės sparnais apkabinu pasaulį... Meilė liejasi į mane... paskui iš manęs ir taip tebūna per amžius... Esu Meilė, esu Laisvė, esu Išmintis... Aš šoku su Gyvenimu... ir... Gyvenimui šokant su manimi, esu labai laiminga... Mano širdis visuomet sklidina Meilės, nes Dievas iš tikrųjų labai mane myli... žinau tai...

MD


Gyva gyvybė yra kuria plūsta ne vandenys, bet kuria teka Dvasinės Energijos Šviesa,

šviesiai ir reikšmingai pulsuodama praeitį, dabartį, ateitį..

Nuskaidrindama erdvę, iš kurios ateina negirdimi žodžiai, mintys ir vaizdai..

Visąlaik ten Esanti, nuolatos pasipildanti Aukščiausia Dvasinė Savastis, mokanti

šviesiausiais Tylos Mokymais, gaivina Savo Šviesa, įsiskverbdama į širdis ir keisdama Buvimo prasmę..

Šviesos Būties prasmę - akimirksnio esmę.. pradžią ir pabaigą.. praregėjimo spindulys Tyloje įkvėptas ir vis ryškėjantis, vis didėjantis..

Kaip dažnai nežinome kas yra mūsų tikrovė, taip dažnai ji paskendusi nežinomybėje ir kiek daug joje svetimybių klesti.. jų tiek daug, kad galo nematyti..

Gėrio ir blogio susidūrimai žmoguje, jo baimės, jo silpnybės nuklojo Šviesiąją žmogaus Būti užmaršties dulkėmis.. Tačiau Dievas vis kitaip atsisuka į žmogų, kiekvieną akimirką suteikdamas galimybę prisiminti atskleidžiant tai, kas labiausiai Dieviška..

Kančia suteikia žmogui išsigryninimo galią. Kančioje, per skausmo, nevilties ir baimės tamsą, Dieviška Šviesa ateina į žmogaus niūrią realybę apglėbdama savo vientisa, neaprėpiama Meilės amžinybe..

Ir tai vyksta dvasinio pasikeitimo kaina- suvokti, priimti, išgryninti į sielą įsigraužusi begalinį pažeidžiamumą, baimę, vienatvę..

Atsigauti, išsitiesti, atgaivinti dvasią, pakelti parkritusi kūną, judėti ir jausti lengvumą - visa tai ieškančiojo ir atrandančiojo būsenos dvelksmas, kur atsiveria suvokimo platuma suteikdama Meilę, Laisvę, Išmintį ir Džiaugsmą..

Tuomet, šalia Dieviškos Būties, savęs naikinimas sklaidosi ir nyksta.. tuomet Šviesa aprengia Savo Kūnu, tuomet alsuojame Šviesos Kvėpavimu, tampame pačia Šviesos Esatimi.. Joje tikėjimo Gyvybė atveria mus dvasingumui, kuriame Vidinis Dieviškasis Pasaulis suspindi kaip Saulė, išgyvendamas pačią aukščiausią savo dieną, joje besiskleidžiančią Meilę - tai , kas labiausiai Dieviška..

Visur ir visada Meilė tebūna iššūkis ribotumui ir silpnumui. Tik Joje ištirpsta dvasinės žūties grėsmė.. Meilė eina per širdį kaip šauksmas, kaip balsas suteikiantis prasmę, sukrečiantis snaudžiančią Būtį, suteikiantis Jėgą..

Meilės Galia- išryškinta, šviesi amžinoji veikla, kuri išjudina, sudrebina, mus veda, mus keičia..

Joje Dievo artumas išsklaido baimes, praskleidžia uždangą ir peržengiame pažinimo ribas..

Ten, priešingybių draskomam žmogui, Dieviškoji Šviesa atskleidžia paslaptis apreikšdama Save- pačią žmogaus Būties Esmę.. amžiais išliekančią Šviesos ir Meilės Tylumoje..

MD


Šokis
Žmogus yra Dvasia, Siela, ir Kūnas.
Kūnas yra tvirtovė, jame gyvenančioms Dvasiai ir Sielai; jis – tai dovana žmogui. Nes tik savo Kūno dėka žmogus jaučia išgyvena, suvokia, priima ir atiduoda...Todėl Kūnui labai svarbus nuolatinis judėjimas, nuolatinė veikla. Kūnui reikalingas šokis, nes šokis – tarsi stebuklingas raktas, atrakina visas kūne esančias duris, kurioms atsivėrus, kūnu ima laisvai tekėti švarios energijos, šluojančios iš jo viską, kas užsistovėję ir pasenę. Ir tuo pat metu įnešdamos šviesaus, tyro ir gaivaus naujo būvimo...
Šokis – tai gurkšnis Gyvybės nektaro nualintam ir sustingusiam žmogui.
Šokis – tai visapusiška Laisvė – ir Kūno, ir Sielos, ir Dvasios.
Šokis – tai visapusiška išsivalymo ir atsinaujinimo Galia.
Šokis – tai durys į visaapimančią sveikatą, tai Dvasios, Sielos ir Kūno harmonija.

MD